u/Atrastasis

Kartais atrodo, kad naujai klojamos trinkelės Vilniuje turi polinkį skeldėti greičiau, nei spėjame jomis praeiti. Bet būkime atviri, šį kartą tai tikrai nėra „istorinis dizainas“ ar „pasendintas stilius“. Tai tiesiog nekokybiškai atliktas darbas.

Po mano kreipimosi dėl Tilto gatvės kapitalinio remonto kokybės, gavau atsakymą iš Infrastruktūros grupės. Ledai pajudėjo:

🟢Atlikta gatvės apžiūra su rangovu.

🟢Visi broko atvejai užfiksuoti ir bus taisomi.

🟢Mokėjimai rangovui už prastą darbą nebus vykdomi.

Todėl kviečiu: jei pastebėsite naujų skilimų ar keistų „architektūrinių sprendimų“ šioje ar kitoje gatvėje, netylėkite, praneškite, nebijokime skatinti tikrinti ar darbai atliekami kokybiškai.

Pamenate, kaip neseniai Vilniaus miesto savivaldybė skambiai gyrėsi, jog „sėkmingai tariasi“ su didžiaisiais prekybos centrais dėl leidimo gyventojams naktimis nemokamai statyti automobilius jų aikštelėse? Tuomet viskas buvo pateikiama kaip didžiulis laimėjimas, priklausantis nuo prekybininkų „geros valios“.

Bet pažvelkime, kas vyksta ten, kur pati savivaldybė turi visas teises ir galias priimti gyventojams palankius sprendimus.

📍 Vieta: Ukmergės g. 298 (prie „Norfos“)
Čia esanti automobilių stovėjimo aikštelė įrengta viešoje žemėje. Kreipiausi į savivaldybę su logišku klausimu: kodėl čia ribojamas stovėjimo laikas visą parą ir naktimis neleidžiama automobilių palikti ilgiau? Juk naktį prekybos centras nedirba, o šios jau egzistuojančios vietos gali pasitarauti jau dabar rajono gyventojams.

Savivaldybės Infrastruktūros grupė nukirto trumpai: ribojimas reikalingas tam, kad aikštelė nebūtų naudojama kaip „ilgalaikio saugojimo vieta“, o viešoje žemėje esančios vietos „nėra rezervuojamos konkretiems gyventojams“. Reguliavimas taikomas visą parą, kad būtų išvengta chaoso.

❓ Kas čia keisto ir nelogiško?
Dvigubi standartai: Kai reikia spausti privatų verslą atverti savo aikšteles naktimis (kad gyventojai turėtų kur statyti automobilius), savivaldybė ploja katučių. Kai pati savivalda valdo aikštelę ir gali pati vienašališkai pakeisti ženklų galiojimo laiką (pvz., palikti ribojimą tik nuo 8:00 iki 20:00 val.), staiga atsiranda šimtai biurokratinių priežasčių to nedaryti.

Kam trukdo automobilis naktį, gal tos pačios Norfos interesams, kuriai ši aikštelė nepriklauso? Argumentas, kad naktinis parkavimas trukdys dienos metu paslaugų gavėjams, tiesiog neatlaiko kritikos. Kas trukdo nustatyti 2 val. ribojimą tik dienos metu, o nuo 22:00 iki 7:00 val leisti parkuotis ilgiau?

Atrodo, kad skambios deklaracijos apie pagalbą vilniečiams dėl parkavimo problemų baigiasi ten, kur patiems valdininkams reikia pajudinti pirštą ir priimti lankstesnį sprendimą.

Ką manote apie tokią „tvarką“?

Prie Vėtrungių g. 69, Fabijoniškėse (prie „Satorio“) ilgus metus stovėjo tvora, kuri tiesiog „atsipjovė“ dalį valstybinės žemės. Nors teritorija priklauso miestui, kažkas nusprendė ją naudoti kaip privačią aikštelę.

Mano nuomonė paprasta: viešieji ištekliai negali būti naudojami privačiam patogumui be jokio teisinio pagrindo. Po ilgo susirašinėjimo su institucijomis, galime švęsti dar vieną mažą pergalę:

🟢Savivaldybė patvirtino neteisėtą užėmimą.

🟢Savininkas įpareigotas tvorą patraukti.

🟢Erdvė vėl tampa atvira visiems vilniečiams.

Kiekviena tokia atverta vieta reiškia mažiau chaoso ir daugiau tvarkos mūsų kiemuose. Judame toliau, miestas be nelegalių užtvarų yra sąžiningesnis miestas visiems!

Labai svarbus laimėjimas gyventojams, urbanistams ir inžinieriams! Kūdrų gatvė senamiestyje nevirs perteklinio automobilizmo auka ir galės tapti vieša naudinga erdve miestui tiek turgaus veikimo dienomis, tiek kitomis dienomis kaip pagrindinė pėsčiųjų susisiekimo jungtis, kaip sklandi sinergijos jungtis tarp Tymo turgaus ir Kūdrų parko.

#vilnius #senamiestis #tymoturgus #Gerbuvis #Žalieji

Ar kada nors susimąstėte, kiek Vilniuje yra vietų, kurios atrodo kaip privati nuosavybė, yra aptvertos vartais ar ženklais, bet iš tiesų stovi tiesiog ant mūsų visų, tai yra valstybinės žemės?

Ši istorija yra vadovėlinis pavyzdys, kaip tai veikia. Kalbame apie „Pro Bro“ plovyklą Fabijoniškių g. 5D. Čia dalis plovyklos infrastruktūros bei eismą ribojantys vartai atsidūrė valstybinėje žemėje, nors ten jų neturėtų būti.

I veiksmas: Savivaldybės „nieko negalim padaryti“

Balandžio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybė man atsakė standartiškai: „Savivaldybės administracija Jūsų nurodytos aikštelės nevaldo... aikštelė NTR įregistruota kaip privati nuosavybė“.

Jų logika paprasta: jei Registrų centre parašyta, kad tai „privatu“, vadinasi, viešosios tvarkos grupė čia bejėgė, o jei kas nepatinka, tai eikite į teismus civiline tvarka. Niekam neužkliuvo faktas, kad „privati“ aikštelė atsirado ten, kur jos neturėtų būti.

II veiksmas: Statybos inspekcijos „praregėjimas“

Nepasidaviau ir paprašiau Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) patikrinti, kaip ta aikštelė apskritai buvo pastatyta ir įregistruota. Gegužės 5 d. gavau atsakymą, kuris viską apvertė aukštyn kojom.

Inspekcija konstatavo:

• Aikštelės statybai nebuvo išduotas joks statybą leidžiantis dokumentas.

• Nebuvo gautas privalomas rašytinis pritarimas projektui.

• Deklaracija apie statybos užbaigimą užregistruota pažeidžiant teisės aktus.

Trumpai tariant statybos valstybinėje žemėje yra NETEISĖTOS ir savivališkos.

III veiksmas: Kur dingsta pinigai?

Šis atvejis apnuogina sisteminę problemą. Vilniuje apstu vietų, kur verslas ar asmenys naudojasi valstybine žeme kaip savo kiemu.

• Ar savivaldybė gauna bent kokį atlygį už šios žemės naudojimą?

• Kodėl savivaldybės institucijos aklai pasitiki įrašais registruose ir negina viešojo intereso, kol jų „nepabaksnoji“ pirštu?

Šiuo atveju inspekcija jau pripažino neteisėtumą. Belieka sulaukti, kada nelegalūs statiniai bus pašalinti, o virš žemės esanti erdvė grąžinta miestui.

Pastaruoju metu internete verda aistros dėl lenkimų ir baudų dviračių gatvėse. Tačiau kaip urbanistas ir miestų inžinierius, matau, kad mes diskutuojame ne apie problemos esmę. Didžiausia P. Vileišio gatvės problema nėra „blogi vairuotojai“ , o tai yra neleistinas tranzitas.

D kategorijos gatvė nėra greitkelis

P. Vileišio gatvė pagal savo prigimtį yra D kategorijos (pagalbinė) gatvė. Ji skirta privažiavimui prie namų, o ne tam, kad taptų pagrindinės Antakalnio g. pakaitalu.

Dabar turime užprogramuotą konfliktą:

Tranzito problema: Motorizuotas eismas čia atsiranda tik todėl, kad dalis vairuotojų bando „apžaisti“ Antakalnio gatvės spūstis.

Saugumo iliuzija: Nors ženklas „Dviračių gatvė“ sako, kad čia prioritetas lėtam judumui, pati gatvės eismo struktūra vis dar skatina tranzitinį eismą.

Sprendimas ne policija, o inžinerinė, politinė valia!

Baudos yra tik pasekmių gydymas. Norint išspręsti problemą iš esmės, reikia panaikinti tranzito galimybę fiziškai.

Akligatvių principas: P. Vileišio gatvėje turi atsirasti nepravažiuojamos atkarpos automobiliams, panašiai kaip tai buvo padaryta Skroblų g. Vilniuje. Ten tranzitas išnyko akimirksniu, nes neliko fizinės galimybės kirsti gatvę kiaurai.

Patirtis: Rekonstravimo metu ši gatvė buvo uždaryta. Miesto susisiekimo sistema nesugriuvo. P. Vileišio gatvės tranzitas neturi jokios kritinės įtakos bendram miesto pralaidumui, bet jis griauna šios erdvės tikslus.

Ar turime stuburą? Dabar tiesiog trūksta tvirtos inžinerinės ir politinės valios priimti sprendimus, kurie užbaigtų šį dirbtinį konfliktą tarp eismo dalyvių. Kai panaikini neleistiną tranzitą, visuomenė nebekiršinama, o dviračių gatvė tampa tuo, kuo ir turėtų būti, tai yra saugia, ramia erdve, o ne nervingų lenkimų zona.

​