Patarimas
Sveiki. Neturiu su kuo apie tai pasikalbėti, todėl atsiprašau, jeigu šis įrašas čia netinkamas, bet labai reikėtų patarimų.
Nežinau nuo ko pradėti, Man 17 metų. Nuo maždaug 3 metų gyvenu tik su mama ir dviem sesėmis. Tėčio mūsų gyvenime nėra ir jis su mumis nebendrauja. Taip pat mamai labai bloga sveikatos būklė todėl sunku dirbti darbus, daug kur jos neįdarbindavo dėl to kad ji vieniša mama su 3 mažamečiais vaikais kurių nieks negalėjo prižiūrėti, arba negalėdavo išdirbti dėl savo sveikatos, todėl gyvename is pašalpų, kurių neužtenka. Tad gyvename tiesiai šviesiai pasakius - skurde. Niekada neesu buvusi tikrose atostogose, neturėjus normalių gimtadienio švenčių. Dažnai negaliu važiuoti į ekskursijas, nusipirkti savo rūbų ar daiktų- jie visi perleisti ir taip toliau. Mokykloje taip pat neturiu draugų ir dažniausiai jaučiuosi labai viena. Neturiu senelių ar giminaičių su kuriais esame artimi. Pati turiu daug sveikatos problemų, ir fiziniu ir turbūt psichologinių tačiau nelabai noriu apie tai plėstis. Kiekvieną dieną atsikeliu su tuštumą ir liūdesiu, ne todėl kad savęs gailiuos, o savo mamos ir sesių, tikrai nesakau kad su manim blogai elgiamasi aš myliu savo šeimą, nenoriu jų kaltinti dėl nieko. Taip pat žinau, kad kitiems būna ir blogiau. Tačiau nežinau ką daryti su savo gyvenimu, ką studijuoti, jeigu išvis turėsiu tokia galimybę, ką dirbti kaip iš šito rato pagaliau išeiti.
Ar čia yra žmonių, kurie augo panašioje situacijoje? Kaip jums pavyko iš jos išlipti? Ką darėte, kad bent šiek tiek nustotumėte taip jaustis ir pradėtumėte matyti kažkokią ateitį?
Būčiau labai dėkinga už bet kokius patarimus ar tiesiog pasidalinimus savo patirtimi 🤍.