Ar dar įmanoma išgelbėti savo gyvenimą tokioje padėtyje ir kaip?
Esu 26 m. vilnietis, visą gyvenimą praleidęs savo gimtajame mieste. Tėvo beveik nematęs, jis nenurodytas net gimimo liudijime, nes tėvai nebuvo susituokę. Tad nuo mažens su mama augau jos tėvų (savo senelių) bute. Ten gyvenome iki 16 metų, kuomet mamai atsibodo jų pamokymai kaip gyventi ir nutarėme išeiti nuomotis savarankiškai. Prasinuomavome 10 metų - per tą laiką baigiau 12 klasių (7 metai atgal), bet po mokyklos niekur nestojau, darbintis taip pat nėjau. Vienareikšmiško atsakymo kodėl - neturiu. Gal nieks nedomino, gal turėjau kitų planų, kurie realybėje vargiai įgyvendinami. Taip, turiu asmenybės sutrikimų, autistinis spektras, bet visiškai nesu pavojingas - kaip tik esu taisyklių besilaikantis pilietis, kuris niekada nepraeis pro besivoliojančią šiukšlę jos nepakėlęs ar be priežasties klykiančio automobilio signalizaciją nepranešęs policijai. Dabar jau mėnuo, kaip esame persikraustę į šalies pakraštyje esantį miestelį, nes mama prieš keletą metų vos įpirko pigiausią butą prie pat sienos (dėl amžiaus ~50 m.) bankas nebeduoda didesnės paskolos brangesniam būstui. Mamai čia sąlyginai patinka, nes ramiau, nėra imigrantų, tačiau jaučiu, kad čia ištremtas degraduoju - išeiti į lauką nesnori, kadangi visi vieni kitus pažįsta - iškart kris į akis naujas veidas, tarp vietinių daug besišlaistančių girtuoklių, asocialių asmenų, nesveikų, koks nors marozas pravažiuoja mašina atdarais langais klausydamas „būmčikus“. Nors sostinėje nieko neveikiau (darbo prasme), saviveiklos prisigalvodavau ir būdavau kam nors naudingas kažką įdomaus pamatęs - kas nors pakalbindavo, kokiame nors atokesniame kampelyje iškuopdavau šiukšles plikomis rankomis, kadangi esu pastabus detalėms - reguliariai rasdavau ir žmonėms grąžindavau pamestus daiktus, dokumentus - turėdamas marias laiko galėdavau laukti kelias valandas susitikimo. Jei atsukti laiką atgal - ne, iki paskutinės dienos nebūčiau ieškojęs darbo mieste, nes mamos nespaudimas dirbti man tiko, o dabar kažką keisti jau vėlu. Kadangi neturiu specializacijos, ko gero tik nekvalifikuotas darbas - teoriškai galėčiau būti šiukšlių surinkėjas, degalinės operatorius ar parduotuvėje vežimėlius surinkinėti (tiesa, sunkus fizinis darbas su svoriais ne man, o teisės vairuoti niekada neturėjau). Kadangi mama gyvena be vyro, galbūt todėl ji mane taip prisirišo ir nepaleidžia, pvz. kai ką nors sugalvoju, ji pradeda varyti argumentus, kodėl vienas ar kitas darbas yra „ne man“. Kol gyvenome Vilniuje, man tas požiūris tiko, nes iš tikrųjų nenorėjau eiti kažkam įsipareigoti, rasdavau kitokių laiko prastūmimo būdų, bet išsikėlus į tokį tolimą užkampį prie BY sienos tai pradeda slėgti. Dar kitas dalykas - retkarčiais susitinku su vienu giminaičiu, kuris duoda man pinigų, tačiau vis pabumba, kad mamos sprendimas išeiti iš savo tėvų buto ir 10 m. nuomotis mokant svetimam buvo pats neišmintingiausias sprendimas, kokį jis kada nors girdėjo. Tad mama, pati pripažįsta, kad yra finansiškai neraštinga, todėl eigoje dažnai būna jog išleidžia pinigus iki paskutinio euro - kartais sąskaitoje lieka vos keliolika eurocentų, tuomet aš tampu jos gelbėtoju - ji skolinasi iš manęs maistui, sąskaitų apmokėjimui. Dirbti čia, rajone tikrai nenorėčiau, visi per daug arti vieni kitų, nenoriu rodytis, galvoju vykti į kurį nors didmiestį kur apgyvendina ir įdarbina, bet vis dvejoju, nes kartais mama apturi daugiau pinigų ir toks gyvenimas man salyginai tinka. Dar į kelias feisbuko grupes dėjau tokį neįprastą, bet mano galva - normalų prašymą - kad koks nors labiau patyręs, tvirčiau ant kojų stovintis suaugęs žmogus priimtų į savo būstą gyventi, pakol susitvarkysiu darbo reikalus, o tuomet laikas parodys ar liksim ilgiau ar galėsiu pradėti atskirai. Tačiau arba susilaukdavau patyčių arba kad čia iš kalėjimo rašo - na iš kur pas tautiečius toks netikėjimas nuoširdumu, kuomet parašau viską atvirai, o jie įsivaizduoja, kad tikrąją tiesą žino geriau? Kurį kelią bepasirinkčiau - mama bandys visaip atkalbėti, nors tarsi sako, kad neprieštarautų, tačiau ką ji galvoja iš tikrųjų vienas Dievas težino, nes dar prieš kelis metus, kai ji įformino buto pirkimą, pasakė kažką panašaus į „...va kai tu gyvensi iš mano pensijos...“. Žinau, kad nėra normalu, bet pristinga valios keisti savo gyvenimą. Tarsi norisi, kad atsirastų koks žmogus, kuris būtų man kaip koks vadas - ištrauktų iš namų, palieptų konkrečiai kur ir ką daryti, kažkiek painstruktuotų, bet jokiu būdu ne smurtautų ar kitaip naudotųsi mano padėtimi. Kaip matote šią situaciją iš šono? Įžvalgų "iš šono" labai trūksta, kadangi beveik neturiu draugų su kuo galėčiau pasikalbėti, nes ilgą laiką buvau uždaras (tas parimta iš mamos).