r/lietuva

Geriausiai tai supranti, kai grįžti iš atostogų ir vėl reikia dirbti. Vėl NPC debilai darbe, kurie patys nežino ką daro, bet svarbu, kad bosas pagirs, nes daugiau nieko gyvenime neturi.

Grįžti po atostogų ir susimąstai, kad literaliai visi yra vergai, bet visiems px, nes paskolos pačios nesusimokės. Tai vergauja visi dėl gyvenimo prenumeratos kapitalistinėje vergovėje.

Visą gyvenimą realiai atiduodi darbui. Ne gana to, linkedin lunatikai ir darbaholikai pavertė 200% darbo atsidavimą standartu, tai nebeužtenka tiesiog minimaliai atlikti savo funkcijas, nes turi overachievinti ir būti "šeimos" dalimi.

Nežinau kas blogiau - ar kad yra tokia santvarka, ar kad nepriklausomai nuo santvarkos visi yra npc avelės ir giliau nieko nemąsto, kol koks pranašas ar politinis veikėjas neatsiranda per kelis šimtus metų ir pakeičia santvarką.

Dar sako kodėl mažas gimstamumas. O kas nori dar vieną vergą atvesti į gyvenimą ir klausytis jo verkšlenimo, kaip mokytoja uždavė 5 val namų darbų ir jis galvos, kad mokykla gyvenime svarbiausia, kol jos nebaigs ir supras, kad čia tik vergystės pradžia.

Sveiki, galbūt kas nors gali pasakyti, kaip sėkmingai man sudalyvauti laidotuvėse? Na dėl basic stuff, ok, švariai juodai apsirengti, telefonas off, atnešti 4 gėles, pareikšti užuojauta jo tėvams. Dėl tos užuojautos, ką žmonės sako šiuose situacijoje. Užuojauta dėl netekties? Jie manęs nepažįstą, aš su jais galbūt 2 kartus gyvenime mačiausi. Dėl vokelio, kokios sumos būtų normalios (čia ~middle-class/lower-middle class), ar čia labiau tik artimieji duoda vokelius?

Ką daryti, jeigu apsiverksiu (95% šansas, nes jau dėl mažiau teko), jau nosines pasiruošiau, bet tada man iš šarvavimo salęs iš karto pasišalinti? Jeigu geriau vėl pasijausčiau ir grįžčiau, vėl pasišalinti jeigu susidarys tokia situacija? Ok, tada važiavimas (be automobilio, tai greičiausiai reikės pas ką nors pasiprašyti) iki kapų ir lydėjimas kaip ir aišku. Nieko daugiau iš manęs čia nesitikima. Galbūt ką nors man reikėtų atlikti ko dar nesugalvoju?

Ačiū

Daznai partnerius (moteris ir vyrus) vertiname kaip gerus/blogus lovoje. Kas tai lemia? Kas (koks elgesys, veiksmai, …) padaro seksa geru/blogu, o partneri (-e) - geru arba blogu lovoje? Kitaip tariant, jei sakote “geras lovoje”, ka turite omenyje?

Laukiu normaliu komentaru idomiai diskusijai

Zvejys megejas uzmeta masala su kabliuku, zuvis uzkimba, prasiduria zanda su kabliuku, tada kelias minutes yra tempiama (jei didesne zuvis), kol pavargsta, istraukiama i aplinka, kurioje negali kvepuoti, tada zvejys ja pamatuoja, pasveria, nusifotkina, ir tiesiog paleidzia. Jei mazesne zuvis, tai procesas greitesnis ir ji tiesiog paleidziama. Dalis tokiu zuvu po to nugaista (del kabliuku zalos, streso, infekciju, deguonies trukumo istraukus). Teko skaityti, kad Vokietijoje zvejys turi praeiti nemazus kursus, issilaikyti egzamina, kad moketu zvejoti, ir tinkamai elgtis su zuvimi (zvejybos technika, istraukimas, kabliuko isemimas ir t.t.), ir kaip supratau, pas juos zvejyba del pramogos (catch and release) kaip ir nelegali del gyvunu geroves apsaugos istatymu, ir paleisti gali tik ta zuvi, kuria nelegalu pasiimti del dydzio apribojimu, o kita turetum pasiimti maistui. Kaip jie irodytu, kad paleidai legalia zuvi, cia jau kitas klausimas. Lyg ir Sveicarijoje panasus istatymai. Kas zino tiksliau, ar gyvena ir zvejoja Vokietijoje, pakomentuokit. Tuo tarpu pas mus susimoki kelis eurus per menesi ir niekam neidomu, moki tinkamai zvejoti ar ne, svarbu nepasiimk nelegalios zuvies. Ir siaip vyrauja nuomone, kad zymiai geriau zvejoti del pramogos ir visas zuvis paleisti, negu pagauti ir suvalgyti, bet ar tikrai tai yra geriau? Is sono tai atrodo kaip smagus hobis, bet kai geriau pagalvoji, kaip tai nera tiesiog gyvunu kankinimas? Ar mes tiesiog laikome zuvis kazkokio zemesnio lygio gyvunais, kaip kokie vabalai, peles ir pan? Viena pliusa matau, kad surenkami pinigai uz zvejo bilietus skiriami vadens telkiniu izuvininui, apsaugai, tyrimams ir pan. Ka manote, tiek zvejai, tiek nezvejojantys?

Esu 26 m. vilnietis, visą gyvenimą praleidęs savo gimtajame mieste. Tėvo beveik nematęs, jis nenurodytas net gimimo liudijime, nes tėvai nebuvo susituokę. Tad nuo mažens su mama augau jos tėvų (savo senelių) bute. Ten gyvenome iki 16 metų, kuomet mamai atsibodo jų pamokymai kaip gyventi ir nutarėme išeiti nuomotis savarankiškai. Prasinuomavome 10 metų - per tą laiką baigiau 12 klasių (7 metai atgal), bet po mokyklos niekur nestojau, darbintis taip pat nėjau. Vienareikšmiško atsakymo kodėl - neturiu. Gal nieks nedomino, gal turėjau kitų planų, kurie realybėje vargiai įgyvendinami. Taip, turiu asmenybės sutrikimų, autistinis spektras, bet visiškai nesu pavojingas - kaip tik esu taisyklių besilaikantis pilietis, kuris niekada nepraeis pro besivoliojančią šiukšlę jos nepakėlęs ar be priežasties klykiančio automobilio signalizaciją nepranešęs policijai. Dabar jau mėnuo, kaip esame persikraustę į šalies pakraštyje esantį miestelį, nes mama prieš keletą metų vos įpirko pigiausią butą prie pat sienos (dėl amžiaus ~50 m.) bankas nebeduoda didesnės paskolos brangesniam būstui. Mamai čia sąlyginai patinka, nes ramiau, nėra imigrantų, tačiau jaučiu, kad čia ištremtas degraduoju - išeiti į lauką nesnori, kadangi visi vieni kitus pažįsta - iškart kris į akis naujas veidas, tarp vietinių daug besišlaistančių girtuoklių, asocialių asmenų, nesveikų, koks nors marozas pravažiuoja mašina atdarais langais klausydamas „būmčikus“. Nors sostinėje nieko neveikiau (darbo prasme), saviveiklos prisigalvodavau ir būdavau kam nors naudingas kažką įdomaus pamatęs - kas nors pakalbindavo, kokiame nors atokesniame kampelyje iškuopdavau šiukšles plikomis rankomis, kadangi esu pastabus detalėms - reguliariai rasdavau ir žmonėms grąžindavau pamestus daiktus, dokumentus - turėdamas marias laiko galėdavau laukti kelias valandas susitikimo. Jei atsukti laiką atgal - ne, iki paskutinės dienos nebūčiau ieškojęs darbo mieste, nes mamos nespaudimas dirbti man tiko, o dabar kažką keisti jau vėlu. Kadangi neturiu specializacijos, ko gero tik nekvalifikuotas darbas - teoriškai galėčiau būti šiukšlių surinkėjas, degalinės operatorius ar parduotuvėje vežimėlius surinkinėti (tiesa, sunkus fizinis darbas su svoriais ne man, o teisės vairuoti niekada neturėjau). Kadangi mama gyvena be vyro, galbūt todėl ji mane taip prisirišo ir nepaleidžia, pvz. kai ką nors sugalvoju, ji pradeda varyti argumentus, kodėl vienas ar kitas darbas yra „ne man“. Kol gyvenome Vilniuje, man tas požiūris tiko, nes iš tikrųjų nenorėjau eiti kažkam įsipareigoti, rasdavau kitokių laiko prastūmimo būdų, bet išsikėlus į tokį tolimą užkampį prie BY sienos tai pradeda slėgti. Dar kitas dalykas - retkarčiais susitinku su vienu giminaičiu, kuris duoda man pinigų, tačiau vis pabumba, kad mamos sprendimas išeiti iš savo tėvų buto ir 10 m. nuomotis mokant svetimam buvo pats neišmintingiausias sprendimas, kokį jis kada nors girdėjo. Tad mama, pati pripažįsta, kad yra finansiškai neraštinga, todėl eigoje dažnai būna jog išleidžia pinigus iki paskutinio euro - kartais sąskaitoje lieka vos keliolika eurocentų, tuomet aš tampu jos gelbėtoju - ji skolinasi iš manęs maistui, sąskaitų apmokėjimui. Dirbti čia, rajone tikrai nenorėčiau, visi per daug arti vieni kitų, nenoriu rodytis, galvoju vykti į kurį nors didmiestį kur apgyvendina ir įdarbina, bet vis dvejoju, nes kartais mama apturi daugiau pinigų ir toks gyvenimas man salyginai tinka. Dar į kelias feisbuko grupes dėjau tokį neįprastą, bet mano galva - normalų prašymą - kad koks nors labiau patyręs, tvirčiau ant kojų stovintis suaugęs žmogus priimtų į savo būstą gyventi, pakol susitvarkysiu darbo reikalus, o tuomet laikas parodys ar liksim ilgiau ar galėsiu pradėti atskirai. Tačiau arba susilaukdavau patyčių arba kad čia iš kalėjimo rašo - na iš kur pas tautiečius toks netikėjimas nuoširdumu, kuomet parašau viską atvirai, o jie įsivaizduoja, kad tikrąją tiesą žino geriau? Kurį kelią bepasirinkčiau - mama bandys visaip atkalbėti, nors tarsi sako, kad neprieštarautų, tačiau ką ji galvoja iš tikrųjų vienas Dievas težino, nes dar prieš kelis metus, kai ji įformino buto pirkimą, pasakė kažką panašaus į „...va kai tu gyvensi iš mano pensijos...“. Žinau, kad nėra normalu, bet pristinga valios keisti savo gyvenimą. Tarsi norisi, kad atsirastų koks žmogus, kuris būtų man kaip koks vadas - ištrauktų iš namų, palieptų konkrečiai kur ir ką daryti, kažkiek painstruktuotų, bet jokiu būdu ne smurtautų ar kitaip naudotųsi mano padėtimi. Kaip matote šią situaciją iš šono? Įžvalgų "iš šono" labai trūksta, kadangi beveik neturiu draugų su kuo galėčiau pasikalbėti, nes ilgą laiką buvau uždaras (tas parimta iš mamos).

Jaučiuosi toks NPC savo gyvenime, nežinau ar normalu ar ieškotis pagalbos.

Esu sveikas, turiu darbą, kuris atrodo patinka. Kai reikia atsikelti į darbą 5ą ryto darau tą su džiaugsmu. Kartais sufeilinu, gaunu pylos nuo šefo, nu bet už reikalą. Ir taip jau 5+ metai. Jaučiuosiu užtikrintai. darbas biški beprasmis.

Turiu žmoną, nesusitvarkiusią su hormonais dar po gimdymo, vieną vaiką, vieną kudikį. Sveiki guvus vaikai. Telieka tik džiagtis.

Nu bet taip užpiso rutina, ramus gyvenimas. Atrodo iš žmonos gaunu tik negatyvą, jokio pagyrimo kad ką nors padariau gerai... Vaikas irgi, atrodo viskas gerai, bet "noriu mamos", "noriu su mama"... Nu bl tai kam aš reikalingas - kad tave į darželį nuvežčiau.

Buvau va darbo baliui, atrodo faini kolegos viską ten darom, bet jaučiu kad man taip px ką tu pasakoji. Kokios tavo rolės ar koks fainas keivo koncertas. Tipo, pirtį pasedėjom apie sportą, politiką kažką pakalbėjom, bet taip tuščia pas mane. Kitoj grupėj tipo kartu sedėjom, nieko nekalbėjau, tai niekas ir nepakalbino per porą valandų xD toks tipo.. Nežinau, jausmas kad tuščia, nesuinteresuotas, nedomina.

Nežinau, ar perdegimas, ar nelaisvė, ar toks turi būti suaugusio gyvenimas... Apatija, depresija? Jautėtės panašiai? Čia viskas normaliai? Padiagnozuokit

Kiek iš jūsų yra normalūs ir prieš lipant į lėktuvą jau max pasiruošiate (nusiimat kuprinę, striukę, išsitraukiat, kas reikia išsitraukt iš kuprinės), kad kuo mažiau laiko užlaikyti visus žmones ir praėjimą taku? Kad tik pyst pyst, įmeti rankinį į lentyną ir atsisėdi.

Mano supratimu čia yra normalus, bare minimum elgesys tokioje vietoje. Bet kuo toliau tuo dažniau vis pastebiu aplinkoj nesigaudančių pagausėjimą. Atsistoja viduryj tako ir užmiega: ai gal tašę dėsiu čia ant sėdynės, tada paltuką į lentyną, ai pala, dar megztinį nusiimsiu irgi čia sugrūsiu. Jau lyg ruošias sėsti, bet persigalvoja- tašė geriau bus lentynoj. Tada grūda kiša tą tašę, bet maišo paltas ir megztuks. Prasideda max turbo quatro sudėtingas tetrio matchas. Po beveik minutės kamšymo, matai, kad jau lyg pavyko, lyg sėda. Jau pats galvoji pagaliau blet ir aš prieisiu savo vietą. Žmonės kamštyje vėl pradeda judėti, bet tas bybys persigalvoja ir nusprendžia kad iš kuprinės reikia išsitraukt planšetę ir ausines, kur velnias žino kur nukištos. Vėl pisas, kuičias kelias minutes kol išsitraukia kuprinę, kol joje randa savo daiktus ir vėl viską sukiša į lentyną.

Aš negaliu nx, berašant sukilo pyktis. Atėjai, atsisėdai ir praleidai kitus, o jau asmenias "problemas" sprendi kai niekam netrugdai.

Ar čia tipo ok ir aš per daug tikiuosi iš aplinkos? Kiek čia jūsų, kur krapštotės sau kitų sąskaita ir nesukat galvos?

Ir ne, lėktuvui nusileidus neploju ir neskubu stotis į debilų eilę, kad "greičiau" išeiti.

kai nori, kad zmona pradetu cheatint.

Susipykai su visais aplinkui, atkrito 80% pažįstamų, „draugų“ iš tavo gyvenimo. Bet vis tiek padarei tai, ar dabar tai darai. Įgyvendini šiuo metu ar jau įgyvendinai savo idėją.

Ar yra čia tokių pačių jobnutų ant visos galvos kaip aš 😀?

Tiesiog tokia mintis, apie kurią verta(gal neverta) pagalvot.

Gimstamumo krizės, pasaulio mastu nėra.

Gimstamumas labai stipriai lenkia mirtingumą.

Viskas atsiremia į tai kad mažėja ne žmonių apskritai, paprastai tariant, mažėja "tokių kaip mes"/"mūsų žmonių".

Priežastys aišku yra beribės, bet čia labiau remiuosi į patį problemos konceptą.

Mes esam švelniai rasistai gal net nacistai.

Dėl to visi postai ir yra kad visi čia uždirba 3k i rankas nes taip ir yra visi debilai naudojasi FB o aukštuomenė naudojasi reddit

Sveiki visi, norėjau paklausti ar jums kartais nebūna taip kad norit nusiimti savo ausis? Ta prasme jums jos nepatinka ir paimat ir traukiat į šonus. Nu iš principo nepatinka. Kam jos reikalingos. Nebūtų tų ataugų būtų tik skylės ir gerai ir gražu būtų

Eik nx, išmok vairuot ir praleist pesčiuosius per perėją. Jei ne mano greitos reakcijos skillsai - sėdėtum už grotų, debile. Jei stovi prie perėjos ir praleidinėji žmones tai ir praleisk juos, o ne sugalvok važiuot ant jų. Tikiuosi, kad kada nors atims tavo teises.

Būdamas gyme susimąsčiau, kad nemažai propaguojami fiziniai darbai/amatai dėl AI, ir pvz jei jaunuolis nusprendė po mokyklos tapti fūristu, tai negali to padaryti, nes turi sulaukti 21 metų. Tai ką jam veikti tuos 2-3 metus?

Gal dar yra daugiau specialybių, kurių negali dirbti dėl tam tikro amžiaus?

Atsibust po blackout'o nekoks jausmas, o vėlyvojoj alkoholizmo stadijo tiesiog baisus. Bet tokius straipsnius skaitant galvoju va čia tai pizdą pachmeliukas. Po trijų promilių tu nieko nepameni, pirmą minutę bandai susigaudyt, kokiam jobanam izoliatoriuj ir kodėl esi. O tada pareina kažkokios prisiminų nuotrupos "pala blet, kažkas ten buvo, kažką padariau". O čia tik antradienį, tai matomai gėrė per visą savaitgalį, o toliau reikalai tik blogėja.

Sveiki, įdomi jūsų nuomonė.
Su žmona abu esame kilę iš mažo miestelio. Per daugelį metų teko pagyventi įvairiuose miestuose – tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Pastaruoju metu gyvenome Vilniuje, tačiau vis pagalvodavom apie persikraustymą į provinciją. Daug laiko ir iki šiol praleisdavom kaime, todėl suprantam ko tikėtis.
Gimus vaikui nusprendėme taip ir padaryt, laikinai pagyventi, kol žmona bus vaiko priežiūros atostogose. Tačiau dabar vis dažniau pagalvojame, kad galbūt verta čia ir pasilikti. Kaimas nedidelis, netoli Alytus. Pliusų matome daug, vienintelis minusas, kad žmonai tektų keisti darbo sritį ir pasibaigti pedagogiką.
Įdomu išgirsti jūsų nuomonę iš šalies – ar nežiūrime į viską per daug gerai? Nes kolkas neigiamai į tai žiūri tik artimieji kurie gyvena kaime. Ar tai būtų geras sprendimas vaikui? Teko kažkiek pasidomėti mokyklomis, būreliais tai situacija gan gera. Galiausia gale čia yra žmonių, kurie augina vaikus kaime ar patys persikėlė iš didmiesčio? Kokie didžiausi pliusai ir minusai, kuriuos pastebėjote?
Ačiū!

Lithuania subreddite buvo apie nemėgstamiausia Lietuvos įžymybę, davai rašykit čia kas mėgstamiausia jeigu tokią turit?

Mano tai Emilis Jokūbas - mldc čiuvas, nevynioja į vatą, sako taip kaip yra, turi savo mindsetą ir nebūna fake