Npc jausmas
Jaučiuosi toks NPC savo gyvenime, nežinau ar normalu ar ieškotis pagalbos.
Esu sveikas, turiu darbą, kuris atrodo patinka. Kai reikia atsikelti į darbą 5ą ryto darau tą su džiaugsmu. Kartais sufeilinu, gaunu pylos nuo šefo, nu bet už reikalą. Ir taip jau 5+ metai. Jaučiuosiu užtikrintai. darbas biški beprasmis.
Turiu žmoną, nesusitvarkiusią su hormonais dar po gimdymo, vieną vaiką, vieną kudikį. Sveiki guvus vaikai. Telieka tik džiagtis.
Nu bet taip užpiso rutina, ramus gyvenimas. Atrodo iš žmonos gaunu tik negatyvą, jokio pagyrimo kad ką nors padariau gerai... Vaikas irgi, atrodo viskas gerai, bet "noriu mamos", "noriu su mama"... Nu bl tai kam aš reikalingas - kad tave į darželį nuvežčiau.
Buvau va darbo baliui, atrodo faini kolegos viską ten darom, bet jaučiu kad man taip px ką tu pasakoji. Kokios tavo rolės ar koks fainas keivo koncertas. Tipo, pirtį pasedėjom apie sportą, politiką kažką pakalbėjom, bet taip tuščia pas mane. Kitoj grupėj tipo kartu sedėjom, nieko nekalbėjau, tai niekas ir nepakalbino per porą valandų xD toks tipo.. Nežinau, jausmas kad tuščia, nesuinteresuotas, nedomina.
Nežinau, ar perdegimas, ar nelaisvė, ar toks turi būti suaugusio gyvenimas... Apatija, depresija? Jautėtės panašiai? Čia viskas normaliai? Padiagnozuokit