u/povke101226

Hello, I have written more than once that I have had pronounced autism since childhood, my autism permeated even into my tone of voice, body language, and mannerisms. In my teens, I was withdrawn, I tried to solve my problems, work on myself, and improve, and my friends helped me.

I had no crushes at school, I hardly talked to girls, mainly because of their own reluctance.

I have been trying to date since I was 16 (I am 26 now). In total, I have had about twenty-some dates in my life, all of them were unsuccessful, there was never a second date. After telling my close friends, they then taught me how to communicate with girls through Tinder. At first, they told me what to write, then they gave me to write myself, only before sending it, they asked me to check if I had written it well. Eventually, I learned how to chat with girls on dating apps. Unfortunately, everything was fine until the date. During dates, girls usually stayed until the end out of politeness, but in the end, their boredom or even dissatisfaction was already visible. Although I tried to be interesting, at the same time be myself, and be interested in the girl, it almost didn't change the situation. Eventually, I realized that my own body language, tone of voice, mannerisms, etc. speak for me, which I have absolutely no control over. Girls could smell my autism. I have been insulted more than once during dates, such as that my face or behavior looks like a slob (I won't hide it, I have also dated low-life, low-intelligence girls), although I didn't say anything bad. I have been called that way more than once during video chats, although I didn't even have time to say anything, except for hello. Although more than one girl has said that I am a pretty nice guy before, it's a pity that such guys have other problems. So I realized that the reason lies solely in my body language and tone of voice, which are permeated with autism. When it came to dates, most often girls would say that they were not interested in me, that I was bad or that we simply “didn't vibe”. It often happened that after the first and only date I was blocked shortly after. Often girls would say that it was their first time dating a guy like me.

Over time, I realized that my problems were insoluble, that negative experiences would only repeat and repeat, so I decided not to date anymore. Of course, it still hurts to realize the fact that you are inferior to other guys just because you have autism, which you can’t hide. That others can date and create long-term relationships, but you can’t. That the only sex you can have is for money (I've had a couple of ONS lately, but that's all that's left).

I completely understand girls and I don't judge them for not wanting to choose an autistic guy with "emotionless dead eyes", without emotions, a complete introvert for whom it's best to be quiet and alone, for whom even minimal communication is a challenge. Maybe it's just more annoying that there were some mean girls who tried to mock and insult me, not understanding such behavior that doesn't depend on the person. I even apologize in my mind to all the girls whose time I wasted and whose emotions I ruined, because from the photos and chats, they really expected a different guy.

I try to find spiritual peace in life without looking for a soulmate, because I understand the consequences of that. Like psychotherapy, reading books and gaming also help, at least for that moment I can forget about everything.

And to the other guys, I want to wish you not to be depressed, not to be discouraged, because there are always worse situations in life. Maybe someone is going through a breakup with a girlfriend - I advise you to be happy and think that for others such things are not even understandable, because they cannot even create a long-term relationship.

Have a nice day to everyone. :)

Sveiki, jau ne kartą esu rašęs, kad nuo vaikystės turiu ryškų autizmą, mano autizmas persismelkęs net į balso toną, kūno kalbą, manieras. Paauglystėje buvau susiėmęs, mėginau savo problemas spręsti, dirbti su savimi, tobulėti, padėjo ir draugai.

Mokykloje jokių simpatijų neturėjau, su merginomis beveik nebendraudavau, pagrinde dėl jų pačių nenoro.

Nuo 16-os metų mėginau deitint (man 26 dabar). Iš viso per gyvenimą turėjau apie dvidešimt kelis deitus, visi buvo nesėkmingi, antro date niekada nebuvo. Pasipasakojus artimiems draugams, paskui pamokė mane kaip bendrauti su merginomis per tinderį, iš pradžių patys pasakydavo, ką rašyti, paskui duodavo pačiam rašyt, tik prieš išsiunčiant prašydavo duot pažiūrėt, ar gerai parašiau. Ilgainiui chatinimą per dating apps su merginomis išmokau. Deja, viskas būdavo gerai tik iki deito. Per deitus dažniausiai merginos pabūdavo tik iš mandagumo iki galo, bet į galą jau matydavosi jų nuobodžiavimas ar net nepasitenkinimas. Nors ir stengdavausi būti įdomus, tuo pačiu būti savimi, ir domėtis mergina, tačiau tas beveik nekeisdavo situacijos. Ilgainiui supratau, kad už mane kalba mano pačio kūno kalba, balso tonas, elgesio manieros ir pan, ko aš visiškai negaliu kontroliuoti. Merginos mano autizmą tarsi užuosdavo. Yra ne kartą tekę per deitus susilaukti ir įžeidinėjimų, tokių kaip kad mano snukis ar elgesys atrodo kaip dauno (neslėpsiu, deitindavau ir prastas, žemo intelekto merginas), nors nieko blogo nepasakydavau. Yra ne kartą taip pravardžiavę ir per video pokalbius, nors net nespėdavau nieko pasakyti, nebent tik pasisveikinti. Nors anksčiau ne viena mergina yra sakiusi, kad esu gana simpatiškas vaikinas, tačiau gaila, kad būtent tokiem vaikinam iškrenta kitos problemos. Taigi supratau, kad priežastis yra vien tik mano kūno kalboje ir balso tone, kurie yra persmelkti autizmo. Grįžtant prie deitų, dažniausia merginos pasakydavo, kad su manim jom neįdomu, nuo manęs bloga arba kad tiesiog „nesuvaibinom“. Dažnai būdavo, kad po pirmo ir vienintelio date būdavau neužilgo užblokuotas. Dažnai merginos dadurdavo, kad pirmą kartą deitina su tokiu vaikinu kaip aš.

Ilgainiui supratau, kad mano problemos neišsprendžiamos, kad neigiamos patirtys tik kartosis ir kartosis, todėl nusprendžiau nebedeitint. Aišku iki dabar skaudu yra įsisamoninti faktą, kad esi prastesnis už kitus vaikinus vien dėl to, kad turi autizmą, kurio nenuslėpsi. Kad kiti gali deitint ir sukurt ilgalaikius santykius, o tu ne. Kad vienintelis seksas, kuris tau prieinamas, tai tik už pinigus (buvau pastaruoju metu turėjęs porą ONS, bet tuo viskas ir baigėsi).

Pilnai suprantu ir merginas bei jų nesmerkiu, kad nenori rinktis autizmą turinčio vaikino su „emotionless dead eyes“, be emocijų, visišką intravertą kuriam geriausia yra būti tyliai ir nuošalyje, kuriam kad ir minimalus bendravimas yra iššūkis. Gal tik labiau pikta, kad atsirasdavo tūpų merginų, kurios bandydavo tyčiotis ir įžeidinėt, nesuprasdamos tokio elgesio, nepriklausančio nuo žmogaus. Mintyse net atsiprašau visų merginų, kurioms sugaišinau laiką ir sugadinau emocijas, nes iš nuotraukų ir chat'ų, tikrai tikėjosi kitokio vaikino.

Bandau gyvenime ieškoti dvasinės ramybės be antros pusės ieškojimo, nes suprantu to pasekmes. Kaip psichoterapija, padeda ir knygų skaitymas, geiminimas, bent tuo momentu galiu apie viską pamiršti.

O kitiems vaikinams, noriu palinkėti nedepresuoti, nenusiminti, nes visada gyvenime būna prastesnių situacijų. Galbūt kažkas pergyvena, kad išsiskyrė su mergina - patariu pasidžiaugti ir pagalvoti, kad kitiem tokie dalykai išvis net nesuvokiami, nes net negali sukurt ilgalaikių santykių.

Visiems ir visoms gražios dienos. :)

Sveiki, jau ne kartą esu rašęs, kad nuo vaikystės turiu ryškų autizmą, mano autizmas persismelkęs net į balso toną, kūno kalbą, manieras. Paauglystėje buvau susiėmęs, mėginau savo problemas spręsti, dirbti su savimi, tobulėti, padėjo ir draugai.

Mokykloje jokių simpatijų neturėjau, su merginomis beveik nebendraudavau, pagrinde dėl jų pačių nenoro.

Nuo 16-os metų mėginau deitint (man 26 dabar). Iš viso per gyvenimą turėjau apie dvidešimt kelis deitus, visi buvo nesėkmingi, antro date niekada nebuvo. Pasipasakojus artimiems draugams, paskui pamokė mane kaip bendrauti su merginomis per tinderį, iš pradžių patys pasakydavo, ką rašyti, paskui duodavo pačiam rašyt, tik prieš išsiunčiant prašydavo duot pažiūrėt, ar gerai parašiau. Ilgainiui chatinimą per dating apps su merginomis išmokau. Deja, viskas būdavo gerai tik iki deito. Per deitus dažniausiai merginos pabūdavo tik iš mandagumo iki galo, bet į galą jau matydavosi jų nuobodžiavimas ar net nepasitenkinimas. Nors ir stengdavausi būti įdomus, tuo pačiu būti savimi, ir domėtis mergina, tačiau tas beveik nekeisdavo situacijos. Ilgainiui supratau, kad už mane kalba mano pačio kūno kalba, balso tonas, elgesio manieros ir pan, ko aš visiškai negaliu kontroliuoti. Merginos mano autizmą tarsi užuosdavo. Yra ne kartą tekę per deitus susilaukti ir įžeidinėjimų, tokių kaip kad mano snukis ar elgesys atrodo kaip dauno (neslėpsiu, deitindavau ir prastas, žemo intelekto merginas), nors nieko blogo nepasakydavau. Yra ne kartą taip pravardžiavę ir per video pokalbius, nors net nespėdavau nieko pasakyti, nebent tik pasisveikinti. Nors anksčiau ne viena mergina yra sakiusi, kad esu gana simpatiškas vaikinas, tačiau gaila, kad būtent tokiem vaikinam iškrenta kitos problemos. Taigi supratau, kad priežastis yra vien tik mano kūno kalboje ir balso tone, kurie yra persmelkti autizmo. Grįžtant prie deitų, dažniausia merginos pasakydavo, kad su manim jom neįdomu, nuo manęs bloga arba kad tiesiog „nesuvaibinom“. Dažnai būdavo, kad po pirmo ir vienintelio date būdavau neužilgo užblokuotas. Dažnai merginos dadurdavo, kad pirmą kartą deitina su tokiu vaikinu kaip aš.

Ilgainiui supratau, kad mano problemos neišsprendžiamos, kad neigiamos patirtys tik kartosis ir kartosis, todėl nusprendžiau nebedeitint. Aišku iki dabar skaudu yra įsisamoninti faktą, kad esi prastesnis už kitus vaikinus vien dėl to, kad turi autizmą, kurio nenuslėpsi. Kad kiti gali deitint ir sukurt ilgalaikius santykius, o tu ne. Kad vienintelis seksas, kuris tau prieinamas, tai tik už pinigus (buvau pastaruoju metu turėjęs porą ONS, bet tuo viskas ir baigėsi).

Pilnai suprantu ir merginas bei jų nesmerkiu, kad nenori rinktis autizmą turinčio vaikino su „emotionless dead eyes“, be emocijų, visišką intravertą kuriam geriausia yra būti tyliai ir nuošalyje, kuriam kad ir minimalus bendravimas yra iššūkis. Gal tik labiau pikta, kad atsirasdavo tūpų merginų, kurios bandydavo tyčiotis ir įžeidinėt, nesuprasdamos tokio elgesio, nepriklausančio nuo žmogaus. Mintyse net atsiprašau visų merginų, kurioms sugaišinau laiką ir sugadinau emocijas, nes iš nuotraukų ir chat'ų, tikrai tikėjosi kitokio vaikino.

Bandau gyvenime ieškoti dvasinės ramybės be antros pusės ieškojimo, nes suprantu to pasekmes. Kaip psichoterapija, padeda ir knygų skaitymas, geiminimas, bent tuo momentu galiu apie viską pamiršti.

O kitiems vaikinams, noriu palinkėti nedepresuoti, nenusiminti, nes visada gyvenime būna prastesnių situacijų. Galbūt kažkas pergyvena, kad išsiskyrė su mergina - patariu pasidžiaugti ir pagalvoti, kad kitiem tokie dalykai išvis net nesuvokiami, nes net negali sukurt ilgalaikių santykių.

Visiems ir visoms gražios dienos. :)

Sveiki, ar buvote kada gyvai su kuo nors susitikę iš reddit? Kaip nusprendėte susitikt, kaip susirašėte, ar susitikimas patiko ir pan.?

Kas liečia mane, buvau kartą susitikęs su viena mergina kur susipažinom per reddit (pati parašė pirma). 10 dienų intensyviai bendravome, skambinomės, bet susitikus, kaip ir galima tikėtis būtent mano atveju, deitas nepasiteisino, į galą pareiškė, kad su manim neįdomu (kaip ir visais praeitais deitais su merginomis). Tai tiek.

Sveiki, nuo 16 iki 25 metų vaikščiodavau plikas, tiksliau reguliariai nusiskusdavau galvą nulintu numeriu. Per tą laiką atkreipiau dėmesį, kad ir kas benutiktų, nemažai žmonių žiūrėdavo keistai, nepasitikėdavo tokiu žmogumi. Aš pats niekad nebuvau „naglas marozas“. Vaikštau su džinsais, savo aprangą stengiuosi kuo solidesnę dėvėti. Esu nuoširdus, nekapoju niekam akių, ir pan. Bet dabar ne apie mane, o aplamai apie plikus vyrus, kurie tiesiog taip kerpasi, ką apie tokius manote? Nejaugi jeigu plikas, tai vien tik grėsmingas ir vagis, ar mušeika? Ką mano merginos apie tokius vyrus, kurie neturi to stereotipo nuo senų laikų, kad plikas, tai tik iš armijos grįžes, sėdėjęs parų, arba sėdėjęs lageryje?

Sveiki, susidūriau su tokiu reikalu. Turiu keletą nebegaliojančių, išmuštų skylėmis pasų ir asmens tapatybės kortelių.

Buvau ne kartą visus tuos asmens dokumentus bandęs nuvežti grąžinti į Migracijos departamentą Kaune, bet nepriėmė, sakė, kad net neturi naikinimo aparatūros. Nors įstatyme yra numatyta, kad jeigu asmuo atsisako priimti nebegaliojantį asmens dokumentą, jis yra sunaikinamas įstatymų nustatyta tvarka.

Draugas buvo vieną kartą pametęs asmens tapatybės kortelę, informavo Migracijos departamentą, kad pametė, paskui kai visgi rado seną kortelę (jam kitas žmogus radęs grąžino susisiekęs), tai kai atsiėmė naują pagamintą, sakė jam griežtai liepė seną atiduot (jis pats pasakė, kad ją jau radęs), nes turėjo iš Kauno siųst naikint į Vilnių. Pagal Migracijos departamentą, pamesti ir rasti asmens dokumentai yra būtinai siunčiami naikinimui. Bet nebegaliojantiems asmens dokumentams to netaiko.

Mesti į šiukšlių dėžę tokių dokumentų irgi nekyla ranka, pats savo iniciatyva naikint irgi nenoriu. Kažkada rašiau el. laišką į Migracijos departamentą, tai man paaiškino, kad juos turi priimt naikinimui, bet darbuotojoms ten dzin.

Ką patartumėt daryt? Ką patys darot su savo nebegaliojančiais asmens dokumentais? Ar jums buvo pavykę juos grąžint?

Sveiki, anksčiau kažkas darė apklausą apie vaikinų varpos ilgį, jau buvo apklausa ir apie vaikinų ūgį, todėl įdomu padaryti apklausą ir apie vaikinų pėdos dydį.

View Poll

Sveiki, man 26 metai ir kaip ir daugeliui vaikinų, yra tekę naudotis Tinder'iu, Facebook Dating ir pan.

Match'ų visada pavykdavo gauti, ir gana nemažai, net ir su senesnėmis nuotraukomis, bet naudodavau seniau prieš 3-8 metus. Užmegzt pokalbį, susirašyti su nemažai merginų gana nesunkiai gebėdavau, bet yra vienas dalykas…

Iš viso gyvenime yra pavykę nueiti į maždaug 20-25 deitų, čia per visą gyvenimą. Bet esmė tame, kad absoliučiai visais atvejais merginos po pirmo deito daugiau nebenorėdavo susitikti, nors ir pabrėždavo, kad kalbu protingai, nesielgiu keistai ir pan.

Pagrinde ką jos pasakydavo, kad mano bendravimas, socialiniai įgūdžiai ir elgesys jaučiasi tarsi dirbtini, per jėgą išmokti. Kas iš esmės tiesa, nes, kaip jau esu rašęs, turiu autizmą, gyvenime pats su savim dirbau, tobulėjau, mokiausi bendrauti ir elgtis. Net ir be žodžių, merginos visąlaik tą labai jausdavo, kad ir kaip stengčiausi tai užmaskuoti.

Tiesa, per gyvenimą yra pavykę turėti porą ONS, bet abiejais atvejais tai buvo už mane žymiai vyresnės merginos, kurios pačios rodė manimi susidomėjimą ir iniciatyvą.

Taip pat dar nuo mokyklos laikų, esu ne kartą sulaukęs iš merginų komplimentų, kad esu gana simpatiškas vaikinas, neretai net gatvėje ar viešose vietose pagaudavau merginas žiūrint į mane, nusišypsant ir pan. Bet dažniausiai jeigu kokia mergina man pati parodydavo dėmesį, bandydavo bendrauti, pastebėdavau, kad po kelių dienų jos tarsi nuo manęs atsitraukdavo, baigdavosi bet koks bendravimas, likdavo kalbėjimas tik dėl būtinų dalykų. Kaip dabar suprantu, jos iš pradžių manim susidomėdavo, bet paskui pajusdavo mano tam tikrą autizmą, ir nuo manęs atsiribodavo.

Ir bėda ta, kad tie dalykai kartojasi absoliučiai visąlaik. Jau net esu neviltyje, kad man greičiausiai nebeįmanoma susirast jokios merginos, nes jos labai greit kažką apie mane pajunta, nors ir elgiuosi normaliai, neišsišoku, kalbu irgi normaliai, prieš kažką sakant visada apgalvoju.

Pakolkas, nei vieną kartą nepavyko su mergina nueiti į antrą date, arba jeigu kuri mergina manim susidomėdavo, išlaikyti su ja bendravimą bent kiek ilgiau. Paskutiniu metu galvojau vėl kurtis tinderį, svarsčiau kokias nuotraukas dėtis, bet paskui pagalvojau, ką aš čia apgaudinėju…

Sveiki, man 26 metai ir kaip ir daugeliui vaikinų, yra tekę naudotis Tinder'iu, Facebook Dating ir pan.

Match'ų visada pavykdavo gauti, ir gana nemažai, net ir su senesnėmis nuotraukomis, bet naudodavau seniau prieš 3-8 metus. Užmegzt pokalbį, susirašyti su nemažai merginų gana nesunkiai gebėdavau, bet yra vienas dalykas…

Iš viso gyvenime yra pavykę nueiti į maždaug 20-25 deitų, čia per visą gyvenimą. Bet esmė tame, kad absoliučiai visais atvejais merginos po pirmo deito daugiau nebenorėdavo susitikti, nors ir pabrėždavo, kad kalbu protingai, nesielgiu keistai ir pan.

Pagrinde ką jos pasakydavo, kad mano bendravimas, socialiniai įgūdžiai ir elgesys jaučiasi tarsi dirbtini, per jėgą išmokti. Kas iš esmės tiesa, nes, kaip jau esu rašęs, turiu autizmą, gyvenime pats su savim dirbau, tobulėjau, mokiausi bendrauti ir elgtis. Net ir be žodžių, merginos visąlaik tą labai jausdavo, kad ir kaip stengčiausi tai užmaskuoti.

Tiesa, per gyvenimą yra pavykę turėti porą ONS, bet abiejais atvejais tai buvo už mane žymiai vyresnės merginos, kurios pačios rodė manimi susidomėjimą ir iniciatyvą.

Taip pat dar nuo mokyklos laikų, esu ne kartą sulaukęs iš merginų komplimentų, kad esu gana simpatiškas vaikinas, neretai net gatvėje ar viešose vietose pagaudavau merginas žiūrint į mane, nusišypsant ir pan. Bet dažniausiai jeigu kokia mergina man pati parodydavo dėmesį, bandydavo bendrauti, pastebėdavau, kad po kelių dienų jos tarsi nuo manęs atsitraukdavo, baigdavosi bet koks bendravimas, likdavo kalbėjimas tik dėl būtinų dalykų. Kaip dabar suprantu, jos iš pradžių manim susidomėdavo, bet paskui pajusdavo mano tam tikrą autizmą, ir nuo manęs atsiribodavo.

Ir bėda ta, kad tie dalykai kartojasi absoliučiai visąlaik. Jau net esu neviltyje, kad man greičiausiai nebeįmanoma susirast jokios merginos, nes jos labai greit kažką apie mane pajunta, nors ir elgiuosi normaliai, neišsišoku, kalbu irgi normaliai, prieš kažką sakant visada apgalvoju.

Pakolkas, nei vieną kartą nepavyko su mergina nueiti į antrą date, arba jeigu kuri mergina manim susidomėdavo, išlaikyti su ja bendravimą bent kiek ilgiau. Paskutiniu metu galvojau vėl kurtis tinderį, svarsčiau kokias nuotraukas dėtis, bet paskui pagalvojau, ką aš čia apgaudinėju…

Sveiki, ar yra čia žmonių, kurie yra visiškai atsisakę kavos ir šiaip bet ko, kas turi kofeino?

Ilgą laiką pats svarstau visiškai atsisakyti kofeino. Kaip jūsų gyvenimas, darbai einasi - nuo kada kofeino nevartojimas nustojo jus trikdyti? Koks jausmas buvo iš pradžių nevartoti kofeino, ar sunku buvo? Įdomu būtų sužinoti kitų patirtis ir įspūdžius.

Sveiki, tokia situacija. Man 26 metai, fotografuojuosi ypatingai retai, dauguma nuotraukų arba asmenukės, arba nufotkintas kito žmogaus sėdint prie stalo namuose arba mieste arba draugų kompanijoj, arba šiaip kur stovint. Ir tai dauguma nuotraukų minimum kelių metų senumo. Žodžiu labai mažai ft, pastaruoju metu pasidariau porą naujų asmenukių ir tiek. Ar tokiu atveju tinderyje tikrai be šansų? Įdomios tiek vaikinų, tiek merginų nuomonės tuo klausimu.

Sveiki, prieš beveik pusantrų metų pasikeičiau savo ir vardą, ir pavardę. Vardą keičiau iš Povilas į Paulius, o pavardę keičiau į mamos mergautinę pavardę. 

Mano vardas Povilas man visada gyvenime nepatiko. Gal ir keistai skambės, bet nuo pat mažens man ant tiek nepatikdavo mano vardas, kad neretai pavydėdavau kitiems, kurių vardai atrodė man priimtinesni. 

Greičiausiai nemėgimas savo vardo atsirado dėl to, nes, buvus tam tikroms gyvenimiškoms aplinkybėms, jis man visąlaik keldavo tik neigiamas emocijas ir blogus prisiminimus. Per 25 gyvenimo metus, neturėjau absoliučiai nei vieno gero prisiminimo, kuris man asocijuotųsi su senu vardu. 

O svarbiausia priežastis, dėl ko keičiau vardą, tai buvo dėl to, nes prie viso to dar sužinojau, kad jį man buvo išrinkę net ne tėvai, o sesuo, su kuria ir taip visą gyvenimą nebendravau ir nuo mažens tik pykomės. Ji pati ir įsiūlė tėvam duoti man tą vardą, todėl iš principo nenorėjau, kad mano gyvenime ji nors kažką už mane būtų nusprendusi.

Šiuo metu senas vardas man yra likęs tik kaip tradicija, kurią iki dabar naudoju ant savo username, nes seniau jį naudodavau daug kuriuose žaidimų forumuose irgi kaip username, todėl tuo atžvilgiu norisi išlaikysi tęstinumą. 

Kas liečia aplinkinius žmones, visi labai greitai priprato prie naujo vardo ir pradėjo juo vadinti, nes jis ir taip nedaug skyrėsi. Labai retai kas nors iki dabar kreipiasi senu vardu, bet dažniausiai tik pirmą kartą, iki kol sužino naują vardą. Šiuo metu pas mane ir taip jau didelė dalis žmonių, su kuriais esu pažįstamas jau po vardo ir pavardės pakeitimo.

Pavardę keičiau dėl to, nes mano tėvo santykiai su manim ir mano mama buvo labai prasti. Tėvas nuolat mane mušdavo dėl bet ko spontaniškai užsimanęs, kad pats išlietų savo įsiūtį, o prieš mano mamą pastoviai naudodavo psichologinį smurtą. Tėvas buvo mane grasinęs ir pasodinti į kalėjimą, grasindavo, kad surinks ant manęs melagingus parodymus, kad tik pavyktų pasodint. Kai to padaryt neišėjo, pradėjo terorizuoti, grasinti fiziniu susidorojimu ir nužudymu. Visa tai vyko tik dėl to, nes tėvas visais įmanomais būdais iš mano mamos bandė išreketuot turtą ir žinojo, kad aš ją užsistoju ir jai patariu.

Todėl prieš pat tėvui mirus, supratau, kad su senu vardu ir sena pavarde manęs absoliučiai niekas neriša. Vardą man išrinko net ne tėvai, jis man niekada nepatiko bei nekelia jokių teigiamų emocijų ir prisiminimų. Kas liečia pavardę, kodėl turiu nešioti pavardę žmogaus, kuris visą gyvenimą prieš mane smurtavo, grasino arba pasodinti į kalėjimą, arba nužudyti dėl turtinių dalykų. Priėmiau sprendimą, kad reikia viskam turėti savigarbos ir kuo anksčiau ir greičiau pasikeisiu vardą ir pavardę, tuo geriau.

Manau tikrai nemažai žmonių gyvena su jiem nepriimtinu vardu ar pavarde, bet dauguma bijo taip drąsiai imti ir pasikeisti, bijo aplinkinių nuomonės, jų požiūrio ir pan. Man gyvenime tokių baimių niekada nebuvo ir tuo labai džiaugiuosi. Iki dabar jaučiu, kad tai vienas geriausių sprendimų, kurį padariau savo gyvenime.